Gyvenimas

Niekada nemaniau,kad bus šitaip gera gyventi. Aš girdžiu. Girdžiu paukštelių čiulbėjimą bei mylimiausio šuns lojimą. Girdžiu ir katės  kiauksėjimą,kuris nuolat mane pažadina. Aš matau. Matau viską. Įvairios spalvos nuspalvina objektus. Viskas tiesiog mirga. O pavasario koks gražumas! Žiedai skleidžiasi lyg norėtų tuoj pat nugyventi visą gyvenimą. Bitės puola prie žiedų lyg pajutusios medų. Galų gale aš užuodžiu,jaučiu. Štai šitas vaikinas skaniai kvepia, o mamos pyragaičių kvapas užgniaužia nosį. Aš galiu jausti prisilietimus. Bučinius, apkabinimus. Viskas ko ir reikia,tiesa?
Žinoma ateina ir blogų dienų,kai viso to neįvertini ir tiesiog paneri į tą beribį  liūdesį.To nereikia daryti.Reikia įvertinti ką turime. Reikia džiaugtis,kad išviso ESAME.
Ir kada nors reikia suprasti,kad skausmas galų gale kažkada praeis, po tamsios dienos visada išlenda saulutė. ir nesvarbu ar tu turi antrą pusę, ar neturi pinigų už ką nusipirkti šokolado, ar net neturi draugų. Reikia visada įvertinti tai,ką turime.Reikia pamilti save pačius, ir tada aplinkiniai mylės.Viską reikia pradėti nuo savęs.
Įvertinkite tai,ką turite ir galų gale patys pajaustite tą nenusakomą norą gyventi.

Šešėlis ir tyla

Tyla. Man neramu
Tuo pačiu ir baugu,
Paimu lapą ir jį užverčiu,
Tik girdis staugimas vilkų.

Šešėlis juda link manęs,
Žinau,tamsoj jis paskęs,
Bet aš vis tiek jo bijau,
Ir,kas jis ateis,žnau.

Bet staiga išaušta rytas.
Pažvelgiu pro langą tolyn - 
Tyla...Tik gatves šluoja kažkas,
Pasirodo tai šešėlis einantis link manęs...

Prisimenu

Nežinau kaip tu,bet aš dar prisimenu. Prisimenu tą vasarą,kai pirmą kartą susitikom. Buvai nuostabus. Savo lediniu žvilgsniu aptyrinėjai mane nuo kojų iki galvos. Kaip kokia kvailė aš tuo mėgavausi. Pamenu,kai ištarei primąjį nedrąsų ,,labas''. O po to..Po to prasidėjo draugystė. Kai pirmą kartą pabučiavai, ar kai savo didele letena palietei mano colinę rankytę...
Tai buvo nepakartojama. Tai buvo seniai, o aš pamenu. Man dar skauda, o tu apie tai net nepagalvoji.Aš verkiu,  o tu miegi... Aš PAMENU, o tu... O tu NE.

Ramybės būsena

Tyla. Šalia garuoja puodelis vaisinės arbatos. Lauke lyja. Susigūžusi žvelgiu į tolį. Nieko nematau. Tik medžiai linguoja tai į vieną ,tai į kitą pusę. Norisi juos apkabinti, paglostyti, jog jie suprastų,kad ne vien jiem skauda. Skauda ir man. Ten,kažkur giliai,širdutėj. Bandau juos palaikyti bent mintyse,kad išsilaikytų ir nenulūžtų jokia šakelė. Bet bandau veltui. Šaka jau krito žemėn su dideliu trenksmu. Lygiai su tokiu pat trenksmu man kadaise sudaužė širdį. Nusuku žvilgsnį kitur.Į tolį. Vėjas ir toliau šoka savo garsujį šokį. Abejoju ar jis greitai baigsis.
Gurkšteliu arbatos. Karštis  nulieja visą mano gerklę. Po truputį aš pati sušylu. Niekada nemaniau,kad vienatvės jausmas bus toks geras...
Nuo šiol vienatvė - mano geriausia draugė.

                                                Pabėgimas

                 Kaip norėčiau kažkur pabėgt

                 Kažkur - toli, toli...

                 Dėl tavęs ašarų nebeliet

                 Ir suklupt vidurio kely.

 

                 Suklupti vien tam,kad pakeltum

                 Nusišypsotum šypsena sava,

                 Savąją ranką ištiestum,

                 Ir suprasčiau,kad tai dar ne pabaiga.

 

                 Kaip norėčiau,kad vėl mane mylėtum...

                 Žiūrėtum žvilgsniu savu,

                 Nebenoriu,kad kentėtum,

                 Aš ir taip padariau daug klaidų.

                 Suprantu,jog per daug prašau,

                 Per daug skaudinau tave,

                 Tiesiog aš labai atsiprašau,

                 Ir kaltinsiu tik save...

Draugai - kas jie?

Draugai... Kas jie? Gal tai mažas saulės spindulys, prikeliantis tave kiekvieną rytą? O gal tai tik paprasti praeiviai?
Kai sutikau pirmąją draugę,nemaniau,kad šitaip bus nuostabu bendrauti.
Metai slinko taip greit,kaip rudenį krenta lapai. Buvo visko... Juokas pro ašaras, ilgi,tylūs vakarai kartu, bemiegės naktys ir pirmosios bendrosios paslaptys. Pirmi vaikinai dėl kurių  stengdavomės būti gražuolėmis.
Ir kaip bebūtų keista - draugystė po trijų metai sužlugo. Nebeliko nieko. Nežinau kas įvyko. Gal laikas pakeitė mus abi, o gal kiti draugai sujaukė visą ramybę tarp mūsų santykių.
Praėjo pusę metų,kai mes nebe bendraujam. Širdutė nebe plaka kaip anksčiau. Šypsena nebe kyla,kai kadaise kildavo. Ir veidas nebe spindi tuo gėriu ir džiaugsmu,kai kažkada spindėdavo...
Niekada nemaniau,kad bus taip sunku išsiskirti. Dar ir dabar pasiklausau dainų,kurios mus vedė iš proto. Pasižiūriu į nuotraukas,kuriose pilną prisiminimų. Ir dabar suprantu, kad draugai - tai tavo pusė gyvenimo, lyg saulė, be kurios tu būtum niekas.